Tu neturėsi manęs

Kai užsimerkia diena ir mus paslepia tamsa
Tu pakloji lovą ir nusirengi visa
Neduok dieve, pagalvoji, jeigu tavo mama
Sužinotų, ką dabar daro jos dukra
Vaiksytėj šalia savęs
Suguldydavai nuo ašarų šlapias lėles
Dabar po antklode glaudi mane
Apkabini savo dar vaikiška ranka

Tu jauti tą patį ką ir aš jaučiu
Mes bėgame abu nuo tų minčių
Kad vis vien laimė amžinai nesitęs
Tu neturėsi manęs, aš neturėsiu tavęs

Tu pabučiuoji mane, o aš jaučiu delne
Laukinę tavo širdį jaunam kūne
Tu taip arti prie manęs, mes taip toli nuo namų
Mes tiktai dviese ir mums labai ramu
Tavo skruostai dega, o ant piršto miega
Mano dovanotas sidabro žiedas
Tu užmiegi, o aš žiūriu į lubas
Negaliu patikėt, kad guliu šalia tavęs

Tu jauti tą patį ką ir aš jaučiu
Mes bėgame abu nuo tų minčių
Kad vis vien laimė amžinai nesitęs
Tu neturėsi manęs, aš neturėsiu tavęs