Sielos Nemiega Naktį

(Verse 1)

Pasakyk man ar lengva buti taikiniu tire?
Kur gyvieji be išminties, jie pasiliko mirę
Kur surimuota neesmė suprantama kaip eilės
Kai neišeina žodžiais, eiliuoja peiliais…
Keistos tos 'ne-eilės', jos iš ne meilės
Padaroma iš pradžių, paskui dažnai gailimasi
Likimas kvailį baudžia, o su protingais
Būna visko, pats žinai - visko atsitinka…
Atitinkamai, ei, vyzdžiai būna - sienos
Pavydžiai saugomas menas, tas kur neperduosi genais
Repetuojamos, kuriamos, išgyvenamos scenos
Šlovės, bendrai nešlovės - mus išsigaudo po vieną
Žvejas užmeta tinklą ir laisvė tampa tik fikcija
Mirkčioji, mikčioji į taktą valdantiems srautą
Nuasmenintų raudą savo naudai
Kovinius vienetus, kad atlaikyti dar raundą…
Parodyk kas tai būt medžioklėje bėgliu
Svetimam žaidime, gale takelyje kėglių
Aš susigniaušiu į kumštį ir drįsiu žengti dar pėdą
Kur pamirštieji slėpdavo jėgą…

(Chorus)

Sielos nemiega naktį, sielos naktį lieja kulkas
Gamina kulkas, graviruoja kulkas
Jom ne tas pats, jos ne bet kas
Pagal svorį ir dydį
Rūšiuodamos tuos, kuriuos šią naktį išgydė
Ką išgydys rytoj, pusėj kitoj
Ei ei ei... Kur aš patsai būsiu…

(Verse č)

Kai apsupa, kai suspaudžia, kai iš visų pusių
Tikėdamiesi, kad paslysiu, suklupsiu ir paklusiu
Užmigsiu, sustosiu, sustingsiu, supūsiu
'Aš' klykia manyje - "Aš toks nebūsiu!“
Dar vieną valandą, dar akimirką, dar minutę
Bet kam bet ką atiduočiau - svarbu čia nebučiau
Kur tiek palaidota visko, nuo vilčių iki kūnų
O jie tik ciniškai metė per petį, būna - žinau…
Kur ugnis, kodėl čia šitiek daug kraujo?
Koks skonio kvapas čia atviliojo šunaują
Besimaudantys gėrio upėje nesupras…
Trūkusi byra brangiai tuščia bižuterija
Grežiau, kapojau, lupau arterijas miego
Gal išliks, nežus, sudygs, gal uždegs sniegą
Žolę purpuro uogom puošiau... Klausi kam?
Tiesiog, aš priklausau tiems laikams…

(Chorus)

Sielos nemiega naktį, sielos naktį lieja kulkas
Gamina kulkas, graviruoja kulkas
Jom ne tas pats, jos ne bet kas
Pagal svorį ir dydį
Rūšiuodamos tuos, kuriuos šią naktį išgydė
Ką išgydys rytoj, pusėj kitoj
Ei ei ei... Kur aš patsai būsiu…

(Verse ę)

Mojuojam vėliavom, paskui paliekame jas pūti
Save uždarę ašaroj, akies kamputį
Moralizuojam apie būtį, skubėdami į nebūtį
Nepastebėdami, tai tik inercija, pats nejudi
Nejauti, nemąstai, nereaguoji… Taškas
Turėjai rojaus adresą, bet susukai bumažką
Ir supūtei, nesigailėdamas nė trupučio
Su pasimėgavimu, septyniom zatiažkėm…
Sutinę riešai, žvangančios grandinės
Sportinėm lūpom, tobulais kėbulais blondinės
Supo užsupo už gabalą gintaro
Tai kas burėmis buvo, staiga virto inkaru…
Inkilu varnom, jos ten lizdus susisuko
Supo užsupo suka, supo užsupo...
Supo užsupo, prijaukino, įpratino
Ir iš planuotų romanų neliko netgi apsakymų…

(Bridge)

Būna namai be dūmų, be karalių rūmai būna
Būna šešėliai bijo netekti kūnų, būna...
Būna, dar neprinoksta, o jau supūna
Būna dėmenys nežinomi, bet pateikiamos sumos…

Būna namai be dūmų, be karalių rūmai būna
Būna šešėliai bijo netekti kūnų, būna...
Būna dar neprinoksta, o jau supūna
Tik kad nebūtų niekad nieko niekada nebūna…