Neduok man jokio šanso

Žmonės sako yra jausmas šventesnis už meilę
Kaip ir neteko sužinoti kas tai, bet būtent tai tau jaučiu
Neieškau mylimų todėl ir neturiu
Būk tikinčiu manim kaip kartais aš tavim tikiu
Galiu atleist paleist nustot galvot
Apie kiekvieną tavo žingsni mintyse vis dar ir dar
Ir dar vaizdus kartot kaip narkotikas paleidi savo nuodą man i kraują
Ir aš, visa tavo, nepaisant sielos tragikomiškų savižudybių
Tepasi tavo mano ego, bėgu kaip laboratorinis eksperimentas ratu, paskui tavo pėdas
Kurias tu mėtai išvien su realybe, nesuprantu kas tikra, viskas apgaulinga
Tavo žodžiai dabar tik fleshback'as atgal ir nieko daugiau
Lydi ją prožektoriai, uždengia saulės šviesą kol esam dviese
Svaigindamiesi vienas nuo kito paleidžiam muziką į dangų...

Uždek mano dangų, uždek mano sielą, man su tavim taip gera, man taip miela
Uždek mano dangų, uždek mano sielą, man su tavim taip gera, man taip miela
Uždek mano dangų, uždek mano sielą, man su tavim taip gera, man taip miela

Neduok man jokio šanso, nesuteik vilties, pasaulis pagal muziką agresyvus išties
Tekstais takais, nuhakintais efektais, sintetika, svastikom, sulaužytais defektais
Formuoju erdves ir rekonstruoju miestus, aš deformuoju mąstymą, aplink kelius nutiestus
Aš visko matęs balsas, viską pamiršęs pankas, pilkoj rutinoj tavo saldus antidepresantas...
Apgaubia mano kambarį, kabinetą, pečius, aš mylimas ir mylintis šiandien virtualus ir vėl atradęs kosmosus, sukūręs savo gamą, nebijantis ir tiriantis laisvalaikiu nirvaną...
Jėgos autoritetus, teroro siluetus, piaro piruetus, tiesos apologetus, tikrovės trafaretus, suveržtuose korsetuose kankinasi vaikai pasaulio miestų getuose...
Mes meldžiamės taip tyliai, tačiau dangus mus girdi, atverki man duris, atverki į savo širdį, atverki atlaidumą ir mano meilę tau, nes viskas ko aš noriu - beribė meilė tau..