Dominuojanti rūšis

(Verse 1)

Atsakyk man, kokia prasmė, bandyt atspėt kada?
Kiekvienam įkris juodas kamuolys, bėda atsitiks
Paskutinės viltys subyrės, kur, kada tai įvyks?
Spėk kas valdys, kai nuleidžiamos visos uždangos...
Už gretimo spindulio, ne sparnai valdo orą
Jie tik simbolis to, kad tu esi toks pat dūžtantis
Kaip ir visi, susiūtom lūpom, vaidini laisvą iki apsišikimo
Bet tai vistiek yra ir bus tavo lūpos
Tu gali šaipytis iš mirties, iš peties
Gali ieškoti svetimo sau, kol vienąkart rasi
Savo kitiems karmos nepavartysi, į bytą nepavarysi
Ateities neišloši net pažymėtomis kortomis
Sausas neliksi atsidūręs už borto
Kai mirtis tavo paties kaktoje balta kreida užrašyta
Matai, ji vaikšto aplink, bijai, kad ranką išties
Kad žvakės įsižiebs, bet jau nebe ant torto
Kada tu prabusi tarp tų, kas neberašo laiskų
Nors dar gyvena sūriu lašu ant motinos skruosto
Nesudėjusios bluosto, nuleistom burėm
Sustingę ūkanotame miglų uoste...
Suprantu,mes nebemokam paguosti savų
Bet galim sutelkt garbę į paskutinį tostą
Pakelt ir mostelt už tuos, kurie užsimerkė
Tegul ilsis ramiai, jie žino... Mes jų nepardavėm!

(Chorus)

Kai gilze trenkiesi į žemę, tu tuščias
Kai nuo smūgio skeveldrų šukėm drioksteli dūšia
Kovos vėliava, tavo vėliava tik skuduras po mūšio
Minia nusilenks dominuojančiai gatvės rūšiai

Kai gilze trenkiesi, ką tu renkiesi?
Kai gilze trenkiesi, ką tu renkiesi?

(Verse 2)

Debiutanto sekmė sakmėje apie tamsą
Ji bando tavo vikrumą po girnomis
Išgaląstomis plieno virvėmis rūke užkastais spąstais
Pats prašei jos dantų... Kam? Jei nesiruoši kąsti
Pats tu maldavai - leisk prabusti
Pajusti kaip skauda, kai dūžti
Varvant smegenim iš kaukolės lukšto
Pykčiu taškei, sakei "OK, aš irgi taip moku"
Šokdamas per žemai gauni po bloko bloką...
Ir ką? Nuosavi randai bent jau moko
Sužinai kainą už nuosavą dainą
Asmeninę legendą, nesvarbu...
Šimtas Dievo vardų, pasirink kokį nori
Bet atsimink tu prisiekei dominuojančiai gatvės rūšiai...
Pardavei dūšią valdantiems mūšį
Tapai dar vienu lošiančiu runom
Ubagų lazdom, aukso karūnom
Einančiu lynu visom savo pertemptų nervų galūnėm
Kylančiu tam, kad dar karta ištikšti
Tuo, kuris neišblykšta
Prieš krikštą ugnim nesuplyšta
Už bazarą ir darbus drąsiai stovinčio veidu
Prieš angelą sargą kada tiesa paprasta
Trys žodžiai - aš jų nepardaviau

(Chorus)

Kai gilze trenkiesi į žemę, tu tuščias
Kai nuo smūgio skeveldrų šukėm drioksteli dūšia
Kovos vėliava, tavo vėliava tik skuduras po mūšio
Minia nusilenks dominuojančiai gatvės rūšiai

Kai gilze trenkiesi, ką tu renkiesi?
Kai gilze trenkiesi, ką tu renkiesi?

(Verse 3)

Visų mūsų nuodėmių sąrašas yra ilgas...
Gali drąsiai vartyti jo lapus
Žinau tikrai jame nebus gatvės klano
Krauju pasirašau aš
Atsakau už žodžius net negalvodamas
Tai ką vadinu draugais - neparduodama...
Ir kai ateis diena danguje
Ir mano dūšią teis už visus darbus
Dėl vieno ramu...
Kai ištars mano vardą, aš nenuleisiu akių
Nes aš jų nepardaviau